Lygių galimybių .jpeg)
p
l
ėtros cen
trasplėtros centras" href="http://po.nakedprisoner.com/feed//szh/photos/tags/icl/" />
Lygių galimybių plėtros centras
ovaro kuriami filmai pribloškia mus emociniu perdozavimu, o Naked jo personažų moralinio elgesio ambivalentiškumas verčia vienu metu ir atsitraukti, ir susitapatinti. Akivaizdu, jog moralinių normų transgresija – tai sąmoninga Almodovaro strategija. Tačiau, lyg to būtų negana, jis imasi dar ir estetinių normų peržengimo. Režisierius pripažįsta, jog daugumai kritikų kelia siaubą jo filmų dekoracijų spalvinė ir faktūrinė nedermė: “manau, jog nuėjau per toli, kurdamas filmo stilių ir meninį apipavidalinimą. Tačiau filme proteguojama „vartotų daiktų išpardavimo estetika“ (jumble-sale aesthetic), pasak režisieriaus, yra savaiminis grožis ir tuo pačiu tobulas fonas pasakojamos istorijos emociniam sudėtingumui“.[3] Kitaip tariant, režisierius sąmoningai žaidžia etinėmis ir estetinėmis konvencijomis, tačiau ne tam, kad jas pažeistų, bet tam, kad apibrėžtų pačią konvencijos, normos sampratą iš naujo.
Šis estetinių konvencijų peržengimas nėra savitikslis žaismas, nėra postmodernistinis pastišas ar, tiksliau, tapetas, kurį atplėšus nerandame jokio naujo turinio. Turime pagrindo manyti, jog ši manieringa, perdėta, pribloškianti estetika signalizuoja specifinį turinį, ypatingą žmogaus laikyseną pasaulyje, kurią galėtume pavadinti transgresijos patirtimi. Transgresijos terminą reguliariai pradėjo vartoti Georges’as Bataille knygoje Erotizmas – čia transgresijos terminas žymėjo draudimo sulaužymo, o platesne prasme – legitimumo, leistinumo ribos peržengimo fenomeną. Kadangi žmogus tampa subjektu tik paklusdamas simbolinei taisyklių ir draudimų sistemai, priešingas judesys, t. y. savo unikalumo ir individualumo suvokimas yra galimas tik per transgresijos, peržengimo, nusižengimo, nusikaltimo patirtį. Tačiau transgresija nėra elementarus kriminalinis nusikaltimas: Slavojus Žižekas transgresiją vadina tokiu judesiu, kuris, priešingai nei elementarus kriminalinis nusižengimas, ne pažeidžia egzistuojančius įstatymus bei normas, bet iš naujo apibrėžia tai, kas laikoma arba laikytina norma. Būtent taip suprasta transgresija, mano manymu, yra pagrindinė Almodovaro filmų tema.
Kokios konvencijos ir normos atsiduria Almodovaro filmų taikinyje? Galime pabandyti išskirti tris transgresijos judesio sluoksnius ir tuo pačiu apibrėžti tris interpretacijos kryptis: pirmiausia į akis krenta seksualinio identifikacijos modelio transgresija, t. y. seksualinės tapatybės normų kvestionavimas, kuriuo labai domisi feministinės ir vadinamosios queer studijos. Antrasis sluoksnis atskleidžia transgresyvinę paties geismo prigimtį, nuolatinį geismo judėjimą mirties link: šia linkme juda Freudo ir Lacano psichoanalizė. Trečiasis sluoksnis, inkorporuojantis seksualumo ir geismo ambivalentiškumo pavidalus, atveria seksualinės ir sakralinės plotmių priklausomybę, kitaip tariant, parodo, jog seksualinė transgresija turi ne gamtinę, iracionalią, bet, veikiau, kultūrinę ir netgi sakralinę prasmę: pirmasis filosofas, atskleidęs transgresijos akto ir sakralinės patirties abipusę priklausomybę, buvo mūsų minėtas George’as Bataille.
Taigi galime pradėti nuo to, jog Almodovaras visų pirma kalba apie seksualinę transgresiją: jį domina giminė ir lytis, geismas ir mirtis bei amžinas klausimas kaip įmanomas seksualinis santykis. Čia iš karto turiu pasakyti, jog būtent šis Almodovaro filmų aspektas yra labai išsamiai ištyrinėtas, iš dalies dėl to, jog performatyvus seksualumas tapo Almodovaro filmų kultūriniu fetišu, iš dalies dėl to, jog šiuo metu ypač suklestėjo feministinės ir queer studijos.[4] Nors tokio pobūdžio interpretacijos susiaurina filmo problematiką, jog naudingos tuo, jog nagrinėdamos, pavyzdžiui, transvestitų, gėjų ar transseksualų identitetą, atskleidžia performatyvų, sąlyginį bet kokios seksualinės tapatybės pobūdį. Čia Almodovaras tarsi seka Judith Butler teorija, pasak kurios, bet kuri seksualinė tapatybė – tai tik giminės (gender) maskaradas, kurio sąlyginę, žaidybinę prigimtį mes visi užmiršome, ir, laikui bėgant, ją pavertėme “substancija”, esmine prigimtimi. Butler pastebi, jog kai vyrai persirengia moterimi, visi tariasi žiną, jog jie tik “cituoja” ir imituoja, tačiau kai moteris persirengia moterimi, manoma, jog tai atitinka jos “tikrąją prigimtį”.
Feministinė ir queer kritika pastebi, jog, nepaisant seksualinio maskarado įvairovės ir dažnos “moteriškos” tematikos (Kika, Moterys ties nervų krizės riba, Viskas apie mano mamą), Almodovaro filmuose “moteris neegzistuoja”. Pavyzdžiui, filme Geismo įstatymas beveik nesama moteriškų personažų, filme Pasikalbėk su ja abi pagrindinės veikėjos yra ištiktos komos. Ar komos atvejis nėra kasdienė metafora, vizualiai nurodanti faktą, jog “moteris neegzistuoja”? Teigdamas, jog “moteris neegzistuoja” Jacquesas Lacanas turi omenyje visų pirma tai, jog ji yra ne visa (pas toute), ji negali savęs visiškai ir galutinai reprezentuoti falinėje tvarkoje. Moteris yra
fPo Nakedprisoner Szh Photos Tags Icl Naked Prisoner Lygių galimybių plėtros centrasz m Prisoner Naked
hPo Nakedprisoner Szh Photos Tags Icl Naked Prisoner Lygių galimybių plėtros centrasb Prisoner Naked Prisoner Naked